apyrubė

×apýrubė sf. (1) 1. vietovė, kuri skiriasi kuo nuo jos aplinkos, pvz., miškas tarp pelkių, laukų ir pan.: Viena didelė dauba, kurioje seniau buvo ežeras, o šiandien telkšo pelkė, kartais dar su ežero likučiais, vadinama apyrube rš. Tarp daubų esantys kalneliai (jau kitos rūšies apyrubės) buvo pelkių paskandinti rš. 2. žr. apygarda 1: Nuolatos atsitikdavo mūšiai Šiaulių ir Joniškio apyrubėse A.Janul. 3. L627 žr. apygarda 5: Varšuvos apyrubėje kitus vaikus prispiria gyventi internate rš.